Vienišiaus blog’as

Praėjo maždaug du mėnesiai nuo paskutinio įrašo blog’e. Ilgokas laiko tarpas, nepasiginčysi. Ir keisčiausia, jog radau laiko čia parašyt kaip tik tada, kai esu labiausiai užsėmęs. Nors nieko čia iš tikrųjų keista… Visi žiūrim, kaip čia lengviau nuo visų darbų išsisukt.

Vis dėlto, Vienišius niekur nedingo. Visomis prasmėmis. Jis nepamiršo šios vietos ir kartas nuo karto pasiskaito blog’erių įrašus. Ir jis vėl jaučiasi šiek tiek vienišas. Reikėjo susivokt, kad gera ilgai netrunka. Ypač Vienišiui.

Per šį tylos blog’e laiką Vienišiui nutiko keletas gerų ir nelabai malonių dalykų, jis eilinį kartą suprato, kad Vienišium gal būti ir lengviau, nei bandyt būti savimi, trykšti energija bei nuotaika ir pan. Niekam to nereik, o kam reik - tiesiog tave išnaudos. Tpfu ant tokio pasaulio. Taip, Vienišius piktas. Ir net labai. Ir jau kurį laiką. Ir dėl to kalti, jo manymu, bent jau kiek tai tikrai atsiims…

Ketvirta pamoka - nepykdyti Vienišiaus. Kitų neatsimenu.

Vienišius
jis vis dar čia…

Damn, jau senokai Vienišius tiek ilgai išnešiojo gerą nuotaiką. Matyt, pavasaris taip teigiamai veikia. Paukščiai čiulba, saulė pagaliau nors kiek šildo, gera muzika groja… Tik gyvent ir norėk.

Nežinia kokiais būdais, tačiau Vienišius sugebėjo savyje atrasti naujų sugebėjimų. Pavyzdžiui, sugebėjo susiorganizuoti su kolegomis pasveikinti visas merginas su Kovo 8-aja. Smulkmena, aišku, bet vis šis tas, o ir panelėms malonu… Tarp kitko, ir visas “blog’ietes” šia proga pavėluotai sveikinu :D

Ir trykšta Vienišius dabar energija, ir norėtų prirašyti į blog’ą tris labus ir dar keturis žodžius, tačiau žino, kad kartais tenka padirbėti, taigi visą energiją nukreips darbams.

Va teip va… http://www.youtube.com/watch?v=ogMNV33AhCY :)

Vienišius :)

Žinot, o žmonės keičiasi, kad juos kur galas. Po truputį, bet keičiasi. O juk galėtume iš anksto pasirinkti, kokie būsime, savo nuotaikas, pomėgius… Nors tikriausiai po kurio laiko toks pastovumas taptų nuobodybe.

Vienišius taipogi keičiasi. Ir kas geriausia - nevienišėja, o atvirkščiai. Kažkokia priešingybe savo tampa po truputį. Matysim, kas iš to bus, o kol kas… nuostabu. Jei anksčiau vargiai pareikšdavo savo nuomonę dabar tikriausiai baigia “užkasyti” savo “bajeriukais”. Ir nieko, pakentės. Svarbiausia, kad aš gerai jaučiuos.

Pamenat tą sąrašiuką, kurį minėjau pildysiąs po Naujųjų? Darbai, tikslai ir kitas “briedas’..? Na, jei atvirai, tai to sąrašo taip ir nebaigiau. 2012 dalykų nėra taip jau lengva sugalvot. Esmė tame, jog vienas iš naujametinių pažadų buvo “pasikeisti”. Cha. Kaip ir beveik viskas mano gyvenime, šis punktas išsipildė savaime, be jokių pastangų. Kartu su dar vienu - “Pralinksmėti, žvelgti į pasaulį optimistiškiau”. Ir kai tai po truputį išsipildė gyvenimas prašviesėjo…

Visuomet žinojau, kad turiu kažkokių įdomesnių gebėjimų. Šamanas :)
http://www.youtube.com/watch?v=Sac0SmCUfZ0

Jūsų Vienišius (žemas nusilenkimas:))

Ši diena yra vienas iš puikiausių įrodymų, jog gyvenime būna ir linksma, ir liūdna, ir būni pavargęs, ir trykštantis energija ir…

Iš tikrųjų kitą dieną po paskutinio įrašo atsigavau. Atsipalaidavau, vėl pasikroviau energijos. Duokit man dabar tą “Duracell” kiškutį. Išsiaiškinsim mes čia kas kur ir kaip…

Dabar Vienišius tiesiog nenustygsta vietoj. Išsikyrus tą punktą, kuriame sakoma, jog reikia mokytis, žinoma. O šiaip - “užkasiau” kitus su savo “šposais”, lydi sėkmė, sulaukiau net dviejų komplimentų iš eilės, nuotaika puiki ir visiškai dzin, jog ryt prabusiu neišsimiegojęs, rašysiu latvių kalbos testą bei laukia nuobodi 2,5 val. trukmės paskaita. Po galais, jei kur nors mano smegeninėje būtų mygtukas “share” tikrai pasidalinčiau nuotaika. Geras aš žmogus visgi…

Įmesčiau gerą dainą iš Youtube, bet kadangi normaliai nemoku, tai užteks ir paprasto link’o :)
http://www.youtube.com/watch?v=0hssEbp3Cc0

Žodžiu, Vienišius kol kas laimingas ir nieks tenedrįsta šios būsenos sugadint.
May the force be with You :)

Vienišius

Per pastarąsias septynias dienas Vienišius berods išeikvojo visus savo energijos išteklius. Dabar veikia vien iš rezervinių atsargų, kurių, tikėkimės, užteks iki rytojaus ketvirtos valandos popiet. O vėliau bus varomas vien tik valios pastangomis…

Dėl energijos trūkumo neesminės funkcijos, tokios kaip susikaupimas, budrumas, bet kokios šnekos prasmės suvokimas buvo atjungtos (sugebėjimai skaityti, rašyti ištarti kelis nerišlius sakinius iš tiesų yra vienintelės paliktos veikti funkcijos). Tuo netikėtai pasinaudojo viena kursiokė nusitempdama į “twilight” akciją - t.y. Vienišiui kažkokia labdaros ar kažko pan. grupė nusiurbė pusę litro kraujo. Alkūnę lig šiol skauda… Kas juokingiausia, jog sąlygose atitikau vieną punktą - turėjau asmens dokumentą. Pavalgęs bei išsimiegojęs? - nekreipti dėmesio.

Dėstytojos staiga nusprendė apsigalvoti, t.y. nutarė, jog nuo šiol studentams reikia mokytis. Ir rimtai. Va, per savaitę uždavė pasiruošti trims projektams. Grupėmis. Žodžiu. Taip pat dar laukia kursinis darbas (15 psl. kažkokio man negirdėto kūrinio analizės). O aš dar pasižadėjęs parašyti kai kam lietuvių įskaitos kalbėjimą. Noriu grįžti į mokyklą… Kad ir į tą tarpą prieš egzaminus - vis vien nelabai ruošiausi.

Šiaip ir iš rezervų tiek laiko nebūčiau atgyvenęs jei ne trumpi “įkrovimo” momentai. Vakar daug daug blynų ir dar daugiau visokių saldumynų, šiandien blynai, Hausas…

Telieka pasitikėti savo sėkme ir melstis, jog ji nesumąstys iškrėst kokį “šposą”

Ieškantis energijos šaltinių, Vienišius

Yra tokia knyga “Raganius”. Gera knyga. Netgi labai gera knyga. Ir visai nesvarbu, jog viskas ten vyksta išgalvotame pasaulyje. Et, bjaurastis. Tik parašiau paskutinį sakinį ir pamiršau, ką tuo norėjau pasakyt. Tiek to…

Žinot, o svarbiausia tai, ką tu pats apie save galvoji. Jei nuolat teigsi, jog esi bjaurus, liūdnas ar koks kitoks žmogeliūkštis gyventi tikrai linksmiau nepasidarys. Savęs peikimo ir gailėjimo laiką galima praleisti žymiai turiningiau. Pažiūrėti filmą, pavyzdžiui. Ar sumuštinį kokį susitept.

Ir tobuliausia išmokt labiau atkreipti dėmesį į malonius dalykus nei blogus. Pavyzdžiui, vakar mane taip pakerėjo krentančių snaigių vaizdas vakare, jog net pamiršau nušalusias pėdas bei lyg anestetikų pripompuotą veidą. Ir dabar galėčiau žudyti savo nervų ląsteles dėl streikuojančio interneto, tačiau džiaugiuosi dėl galimybės (kad ir ne savo noru) nuo jo atsiplėšt ir paskaityt gerą knygą ar su kuo nors normaliai pasikalbėt (nors pastarojo dalyko daryti šiaip jau neplanuoju.

Tarp kitko, pastebėjot - Valentino diena artėja. Taip būsiu nepopuliarus ir savo įraše taipogi užsiminsiu apie šią masinę beprotybę. Mano manymu, jei jau myli žmogų, tai tau nereikia kažkokios specialios dienos to pareikšti… Nors Vienišiui ir liūdnoka, jog poros neturi (juk susiradęs “kolegę” pagaliau nebebūtų Vienišium), tačiau žvelgiant iš šviesesnės perpektyvos, kuri visada tokiu metu sklando juokelių formate - sutaupys nemažai pinigų… (Damn, jau geriau mergina nei pinigai)

Kita vertus, per pastarasias dvi dienas Vienišius pajuto merginų dėmesio antplūdį. Nieko keista, aišku, kai jį supa pagrinde vien moteriškosios lyties atstovės, nors anksčiau tokių bajerių lyg ir nebūdavo. “valentynkė” veikia, ne kitaip. Niekas nenori būti vienišas… Visai kaip tas raganius (va ir radau kur panaudoti tą knygą).

Tegu jus kur tas Valentinas…

vienišai nevienišas Vienišius

Šalta ar ne? Atsakyti nereik, nes ir taip žinau, kad atsakymas teigiamas. Ir nors Vienišius mėgsta žiemą, tačiau 25 laipsniai šalčio jau vėsoka. Net per daug vėsu…

Dar prieš porą dienų Vienišius mislyjo, jog visai neblogai grįžti į mokslus. Atostogos užsitęsė, per jas nieko įdomaus nenuveikta. O dabar… Galvokit, sakykit ar daykit ką norit, tačiau eiti į paskaitas yra gerokai nei per šalta. Vienintelė šiltesnė vieta - auditorijoje. Kaip toks fantastikos (o taip, aš mokausi ir tokį dalyką) dėstytojas pasakė: “Hey, this class looks warm. Let’s go in…”

Ir šiaip, pradėjau jaustis kaip koks žiemojantis lokys dėl kažkokių priežasčių prižadintas ir išlindęs iš urvo. Akys limpa, valgyt noris, šalta, galų gale, o čia dar mąstyt prašo… Smegenys, matyt, užšalo. O čia tau ne mašinos akumuliatorius - nauju nepakeisi. Nors ir automobiliai pastaruoju metu nebeužsiveda. Bent jau man. Ir dar keliems žmonėms.

Vienišius baigia ir bėga šildytis smegeninės karšta arbata.

Out. Pššššššt

Šiaip, mano nuomone, tegul visi sako ką nori, tačiau keistis vien dėl to, kad įtiktum kitiems neverta. Va tokia mintis netikėtai šovė Vienišiui makaulėn. Na, nebent ta konkreti savybė ir pačiam nepatinka. Sena mintis. Bent teisinga. Nutinka tokie proto nušvitimai kartais.

Per šį laiką (t.y. daugaiu nei savaitę) Vienišius suprato esąs sniego žmogus. Paaiškinimas: atrodo šaltas, bet užtenka kiek “sušildyt” ir jau, žiūrėk, tirpsta iš laimės. Ir šiaip žiemą mėgsta…

Tarp kitko, jums vaikystės žaidimai nostalgijos nesukelia? Pavyzdžiui, Vienišius per savo šeštąjį gimtądienį dovanų gavo Zilitoną. Su daugybe kasečių. Nežinantiems kas tai per prietaisas - vienas pirmųjų video žaidimų kompiuterių, jjungiamų prie televizoriaus. Tai va, Urmo bazėj ieškodamas sportbačių Vienišius aptiko Zilitnoną. Ne už dyką, aišku. Kadangi senasis nebepataisomai sugedo po bandymo pataisyti rusiškais metodais ir daugybe lipnios juostelės teko nusipirkti naują. Praleido tris dienas prie plačiaekranio teliko, žaisdamas vieną žaidimą. Rezultatas: skaudančios akys ir neapsakomas malonumas. Patariu prisiminti jei kas esat šį gėrį bandę :)

Tiek Vienišius norėjo pasakyt šį kart. nelabai prasmingas įrašas, bet taip norėjos kažką parašyt… Tai va, turėkitės :)

V.

I hurt myself today to see if i still feel… Nes jau nebežinia ar gyvenu, ar tik egzistuoju. Ilgos atostogos beveik be jokios veiklos vis dėlto paveikia žmogaus psichiką. Ir tik kondensuoto pieno skarbonkė (ne tuščia, aišku) palaiko byrančius proto likučius bei kompaniją…

Peržiūrėjo Vienišius jau daugybę serialų, dar tiek pat filmų, paskaičiavo kad žiūrėdamas vien anime “suvartojo” maždaug tris mėnesius gyvenimo. Taip… labai prasminga veikla.

Ir dabar išlys koks super-žmogas ir ištemps Vienišių iš jo urvo pasižmonėti, į pasaulį paveizėti. Yeah, right…

Ir tik vienas vienintelis vieninteliausias dalykas palaiko Vienišių. Sniegas. Va, užsidės pirštines, išsitrauks pagaliau žieminius batus ir eis besmegenių lipdyt. Pagaliau…

Po truputį byrantis Vienišius

Įvairūs personažai iš knygų ar filmų tikrai daro įtaką. Bent jau man. Pavyzdžiui, man rodos, jog po truputį panašėju į daugeliui gerai žinomą Hausą. Kas nežinot įsijunkit televizorių trečiadieniais. Kandumas, ironija, išskyrus skaudančią koją ir visada šalia esantį draugą.

Taip, Vienišius atėjo čia skųstis. Vėl. O gal ir ne. Bus matyt.

Žodžiu, jei turite daugybę laisvo (arba ne) laiko ir norite pastarąjį prašvaistyti, kreipkitės į Vienišių. Čia jis ekspertas. Va, turi žmogus laiko, galimybių, tačiau nedaro to, ko jis norėtų ar net galėtų. Tiesiog laukia kol atsiųs dar vieną serialą, kurio pagalba prastums dar vieną beprasmę dieną.

O va, žino, jog galėtų gerai atšvęsti artėjantį gimtadienį. Tereiktų vieno skambučio ar žinutės tinkamam žmogui. Bet mintyse (arba tam tinkamam žmogui) paklausus kaip švęs, atsako, jog vienas. Galbūt išgers, kad nuplautų jau senokai prie sielos prilipusius purvo gniutulus. Bet jis ir čia meluoja, nes iš tikrųjų paprasčiausiai sėdės prie kompiuterio ekrano ir zombins savo smegenis kokiu nors mėšlu, nes tai padeda nieko negalvot.

Daug dar ką norėtų čia Vienišius papasakoti, išsilieti, taip sakant, bet to nedarys. Lengviau nuo to nebus, o kam dar teršti kitų žmonių sąmones daugiau nei įmanoma?

Jei šią akimirką gaučiau vieną norą - panorėčiau atsukti laiką atgal maždaug metams…

V.